Why being vegan is not a choice

Imagine you are visiting a friend and they have prepared a dinner for you. You can see that it’s some kind of meat, looking delicious. You start eating it, it tastes nice, you are impressed by your friend’s culinary skills. You tell them that it’s really good and ask them what it is. They tell you that it’s a dog meat and how difficult it was to get it and how lucky you are that you’re their guest today and got to taste this nice and tender piece of dog meat. Wait, what? You probably spat it out or at least are sitting shocked with a piece in your mouth not being able to swallow it.

Ok, let’s say you haven’t started eating it yet. Your friend is quite considerate and warned you that this is dog meat before offering it to you. Would you eat it? I guess, not. And this is not a choice. You do not choose not to eat dog meat. You just can’t do it. Can’t emotionally, morally, empathetically. Not to eat dog meat is not a choice for you, because you couldn’t choose to eat it.

The same is for vegans. Many people are considerate and understanding when it comes to food allergies or intolerances, like nut allergy or gluten intolerance, but they often do not apply this to vegans. But they should. Because, just as you can’t eat a dog, the same way we can’t eat any kind of animal products. So it’s not a choice. We just can’t.

Reklama

įspūdžiai skaitant 50 atspalvių

Taigi, bendrai apie knygą parašysiu gal kur nors kitam įraše. Dabar tik pora aspektų, kuriais norėčiau pasidalinti. Knygą dar skaitau, tai rašau tik apie tai, ką perskaičiau iki šiol.

Knygoje BDSM suplaktas su smurtu ir kontrole. Ir suplaktas netgi keliais būdais.

Pirma, šiuo konkrečiu atveju tai, sakyčiau, po BDSM kauke ir slepiasi smurtas. Ana nenori tokių santykių, ji linkusi sutikti su jais tik dėl to, kad nori būti su Kristianu, ir jis tai žino, bet vis tiek kartais manipuliuodamas, o kartais paprasčiausiai neatsiklausęs atlieka veiksmus, kurie jai nėra priimtini ir pageidautini. Kol kas ji nėra netgi davusi sutikimo jiems.

Kristianas knygoje vaizduojamas labai kontroliuojančiu, nemažai jo veiksmų, bendravimo galima pavadinti manipuliacijomis ir psichologiniu smurtu. Beje, Ana tai supranta. Bet tas supratimas nepadeda jai atsispirti toms emocinėms manipuliacijoms.

Kad knygoje apie tai rašoma, savaime nebūtų blogai. Nes ir gyvenime visko nutinka, gali iš tikro būti tokių kontrolės maniakų, kurie dartu yra ir linkę į dominavimą (BDSM prasme) Blogai, manau yra tai, kaip tai aprašoma, koks įspūdis skaitytojui sudaromas. O įspūdis sudaromas toks, kad BDSM ir smurtas yra tas pats. Polinkis kontroliuoti kitus žmones sutapatinamas su polinkiu į BDSM. Pats BDSM naudojimas sutapatinamas su smurtu. Jie tarsi persilieja vienas kitu. Ir ne tik Kristiano atveju, bet ir bendrai.

Demiseksualė demiromantikė

Neseniai užtikau terminą “demiseksualus“. Taigi, kaip ir galima tikėtis, pasidomėjau, ką jis reiškia.

Gal jau esat girdėję, kad kai kurie žmonės yra aseksualai. Jie visai nejaučia seksualinio potraukio. Bet tokių nedaug.

Dar yra žmonių, kurie seksualinį potraukį pajaučia mažiau kam, negu dauguma žmonių. Vieni iš tokių žmonių yra demiseksualai. Taigi, kaip tas demiseksualumas pasireiškia?

Pagooglinau ir radau šiek tiek info, pvz. čia: http://www.asexuality.org/wiki/index.php?title=Demisexual  ir kitur.

Trupiausiai kalbant, tai demiseksualui kitas žmogus gali būti seksualus tik tokiu atveju, jei demiseksualus asmuo jaus emocinį ryšį su juo.

Bet iš šio trumpo paaiškinimo iki galo taip nieko ir neaišku 🙂

Plačiau tai aiškinama šitaip: yra taip vadinamas pirminis seksualinis potraukis, kai kitame žmoguje seksualiai traukia tai, ką galima pamatyti iš karto, būtent išvaizda – gražus veidas, raumeningas kūnas, šypsena, plaukai, figūra. Antrinis seksualinis potraukis yra kai kitą daro tau seksualiu jo vidinės savybės, asmenybės bruožai, kuriais žaviesi, taip pat vertybės, požiūriai, kurie sutampa su tavo. O jų greitai nepažinsi, todėl praeina kažkiek laiko, kol demiseksualui kitas žmogus pradeda atrodyti seksualiai patraukliu. Aišku, jeigu pradeda. Todėl demiseksualams dažnai svarbu pirmiausiai tapti su kitu žmogumi draugais, tik tada jie gali pajausti seksualinį potraukį. Žinoma, gali būti ir tokių atvejų, kai tai įvyksta greitai, pavyzdžiui, jei jau pačiam pirmam pokalbyje po susipažinimo žmonės kalba kokia nors tema, kuri demiseksualui yra vertybiškai ar emociškai svarbi ir jis greitai pajaučia emocinį ryšį pašnekovui. Taip pat tokie dalykai, kaip apsirengimo stilius, užrašai ant marškinėlių, klausoma muzika, pasirinkta transporto priemonė ar panašūs dalykai gali išduoti tam tikrus dalykus apie kito žmogaus vidines savybes, kurios demiseksualui gali pasirodyti seksualiomis.

Beje, kai jau demiseksualui kitas žmogus tampa seksualiu pagal antrinius seksualinius požymius, tada ta konkrečiam žmoguje jam patrauklūs ir pirminiai bruožai.

Demiseksualumas netgi gali nevienodai stipriai pasireikšti, bet pagrindinis jo požymis yra būtent tai, kad demiseksualas nepajus seksualinio pottraukio, nepažinęs žmogaus artimiau. O kiek artimiau, tai irgi gali skirtis. Bet kiek radau, kai žmonės klausia, ar jie demiseksualai ar ne, tai dažniausias atsakymas dažniausiai toks: jei pats taip manai, tai greičiausiai taip ir yra (matyt todėl, kad kitaip toks klausimas nekiltų).

Taigi, čia buvo apie seksualumą, o dabar – apie meilę. Kalbant apie meilę, naudojamas terminas demiromantikas, kas reiškia, kad visi dalykai, kuriuos rašiau apie seksualumą, taikomi meilei, ar susižavėjimui. Tai reiškia, kad demiromantikas pajus romantinius jausmus – meilę, susižavėjimą tik žmogui, su kuriuo užsimegs kažkoks emocinis ryšys, draugystė, kurio asmenybės savybės jam bus patrauklios ir kad jis negali įsimylėti ar susižavėti vien pagal išvaizdą.

Tas pats žmogus nebūtinai bus ir demiseksualas ir demiromantikas, t.y. gal jaus pirminį seksualinį potraukį, bet tik antrinį romantinį ir atvirkščiai.

Beje, rašo, kad tai yra ne apsisprendimas, o orientacija, t.y., kad demiseksualai ne nusprendžia jausti tik antrinį seksualinį potraukį, bet jie negali jo pajausti pirminio, t. y.  pagal išvaizdą.

Kaip radau internete, demiseksualų nėra daug. Nors, gal tiesiog niekas netyrė.

Taigi, surašiau teoriją. Dabar – šiek tiek praktikos. Perskaičius aprašymą pagalvojau, kad tai man tinka, kad esu demiseksualė demiromantikė. Man vyrai niekada  nebuvo seksualūs vien dėl išvaizdos. Net ir gražūs vyrai man nebūdavo seksualiai patrauklūs, kol jų nepažindavau ir jie man nepatikdavo kaip asmenybės. Atrodydavo – kaip gali būti seksualus kažkas, kas yra šaltas ir svetimas, nors ir gražus. Niekada nesupratau merginų, kurios nusikabinėdavo sienas žurnalų iškarpomis su gražių, jaunų vaikinų nuotraukomis. Jau nuo pirmųjų susižavėjimų buvo taip, kad kažką pajausdavau būtent tiems, į kuriuos žiūrėjau kaip į savo draugus (tai negaliojo brolio draugams, beje).  Yra vyrų, kuriuos pažįstu gana seniai, kad ir kelis metus, ir kurie man neatrodydavo seksualūs ar romantiškai patrauklūs, bet po kokių nors pokalbių, kai atsiskleidžia kokie nors jų požiūriai, vertybės, kurie sutampa su manosiomis ar kažkaip man imponuoja, jie gali pasidaryti man seksualūs.

Ir dabar suprantu, kodėl niekada nebuvau pajutus tokio dalyko, kaip meilė iš pirmo žvilgsnio 🙂

Pagarba ir baimė

Esu ne kartą girdėjus posakį “Bijo, reiškia, gerbia“. Bet ar tikrai? Ir kuo susijusi baimė su pagarba, kad daug kas taip mano?

Taigi, ko mes bijom? Mes bijom to, kas yra stipru, dažniausiai stipriau už mus, ir mums grėsminga, kenksminga ar kitaip pavojinga.

O ką mes gerbiam? Taip pat tai, kas yra stipru, bet mums vienu ar kitu būdu naudinga.

Stiprumas šiuo atveju – nebūtinai fizinė jėga – tai gali būti ir dvasinė stiprybė, žinios, gal tam tikrais atvejais ir pinigai ar bet kokio kito pobūdžio galia.

Pasvarstykim, jei kažkas mums kenksmingas – ką mes darom? Ir ką darom, jei kažkas mums naudingas? Ogi, kenksmingus stengiamės nukenksminti, sunaikinti. O naudingus? Naudingus kaip tik stengiamės apsaugoti.

Taigi, ar geriau kai bijo, ar kai gerbia?

Protas – jausmų įrankis

Protas – jausmų įrankis. Net kai diskutuojama naudojant loginius argumentus, visada galutinė atrama – jausmai. Jie kaip aksiomos. Patys jausmai gali būti įvairūs – laimė, baimė, saugumo poreikis, laisvės noras, lygybės, teisingumo jausmas, menkavertiškumas ar didybės pojūtis,noras išgyventi, ginti save ir saviškius, daugintis, palikti palikuonių, meilė, meilės poreikis, prasmingumo pojūtis, ir daug kitų. Ir turbūt visi atsiremia į pagrindinį – savęs, kaip rūšies, apsaugojimo poreikį.