Skrydis

Oro uoste vienas lietuvis garsiai kalbėjo apie tai, kad jam lėktuvu skrendant labiausiai nepatinka garsiai kalbantys lietuviai

Turbūt esminė skrydžio dalis yra pats pakilimas. Daugiu gal simboliškai, kaip technologinės žmogaus pažangos, proto, žiniu ir sugebėjimų rodiklis. Nors šį kartą jis gal ir man asmeniškai kažką simbolizavo, kažkokį atitrūkimą nuo to, prie ko esu prisirišus.

Pirmą kartą skrisdama normaliai matau, kas apačioje. Debesu kažkiek yra, bet ne visą laiką. Debesys kaip vata, ar cukraus vata, labai gražiai atrodo apšviesti saulės. O saulė čia skaistesnė, jos šviesa

baltesnė. Kai skrendam virš jūros, jūra atrodo kaip žydra plokštuma. Kažkuo panaši į dangų. Ir debesys, žiurint žemyn, atrodo panašiai, kaip nuo žemės žiūrint į dangų. Net bandžiau ieškoti, kokie debesys ką primena, kaip vaikystėje žiurėdama į dangų.

O žemė, namai, keliai primena elektroninę shemą su sulituotomis detalėmis – varžomis, kondensatoriais ir tranzistoriais. Kai kurie netgi blizga panašiai. O miškeliai kai kur kaip kokie mieli pūkučiai, pliušo lopeliai, atodo paimtum ir paglostytum. Dar gražiai atrodo vėjo jėgaini parkai, ypač jūroje, kaip smeigtukų prismaigstyta.

Dabar skrendu virš kažkokio kanalo. Juo plaukia laivai, tokios mažytžs strėlytės. Gal kiek didesni, nei lėktuvai, žiurint nuo žemės. Skrendant virš jūros irgi buvo laivų, šen bei ten po vieną plaukiančių. Man jie primine keliones keltais. Toka įdomi sąsaja tarp kelionių oru ir vandeniu. Ir čia, ir čia kažkokia erdvė, toluma, kur esi toli nuo visko.

O debesys ant žemės meta gražius šešėlius.

Įdomu, ar kas nors apačioje pažiūrėjo į mus ir pagalvojo “o, lėktuvas skrenda”? O gal net kokiais nors chemtrailais apkaltino?

Kai leidomės, priskridus didelius kamuolinius debesis, pro langą matėsi lėktuvo šešėlis apvalios vaivorykštės fone, nes saulė buvo kaip tik priešingoje pusėje. Labai gražiai atrodė. Paskui bandžiau prisiminti, ar tai nėra kažkokių oro linijų bendrovės logotipas.

Kategorija: Be kategorijosSu gaire