Mano požiūris į ekologiją

Kartais manęs paklausia “kokia tu žalioji, jei naudoji ne augalinį šampūną“. Iš tikro kartais tokie klausimai išmuša iš vėžių, nustebina, kartais netgi tiek, kad neturiu ką tuo metu atsakyti.

Svarbiausia, ką noriu pabrėžti, tai kad aš ekologiją, žalumą suprantu ne kaip ekologijos vartojimą, o kaip gamtos tausojimą. Kai kurie perka ekologiškus maisto produktus, nes tiki, kad jie sveikesni. Taip pat buitinę chemiją, kosmetiką, kartais ir rūbus perka ekologiškus, nes tiki, kad jie mažiau kenks, turės mažiau pašalinių poveikių, mažiau alergizuos.

Tokį požiūrį vadinu ekologijos vartojimu – kai žmonėms nerūpi gamta, nerūpi žemė, jos ištekliai, žmonės, gaminantys jiems jų daiktus, jiems rūpi tik patiems gauti kuo švaresnį, “ekologišką“ produktą.

Tikras žalumas yra visai ne tai. Tikras žalumas yra tada, kai rūpinamasi pačia gamta, o ne savimi. Kai indų ploviklį ar skalbimo miltelius renkiesi tokius, kurie, išleisti į aplinką po skalbimo neskatins dumblių žėlimo taip kenkdami augalijai ir gyvūnijai ar kitaip nenuodys aplinkos, o ne tuos, pavyzdžiui, kurie yra mažiau alergizuojantys. Aišku, galima ieškoti ir tokių, kur šios savybės. Taip pat, bent jau aš žiūriu, kad būtų mažiau palmių aliejaus, nes tam, kad būtų galima jo kuo daugiau pagaminti, kertami miškai. Renkantis maisto produktus, renkiesi ne tuos, kurie galbūt turi savyje mažiau teršalų, bet tuos, kuriuos auginant buvo mažiau užteršta dirva ir aplinka.

Žalumas nėra tai, ką perkam. Žalumas yra tai, ko neperkam. Kai drabužius perkam ne naujus, o dėvėtus, kurie kitaip būtų išmesti, mes elgiamės ekologiškai. Kai naudojam medžiaginius maišelius, kuriuos galima naudoti daug kartų, elgiamės ekologiškai. Kai važiuojam dviračiu, o ne automobiliu, elgiamės ekologiškai. Kai išjungiam nereikalingą šviesą, ar taupom vandenį, elgiamės ekologiškai. Kai ant palangės grietinės indelyje auginam baziliką, taip panaudodami antrą ar kažkelintą kartą tai, ką būtume išmetę ir sumažinam poreikį pakuotėms, kuriose kitais atvejais pirktume tuos bazilikus, taip pat sumažinam poreikį jų transportavimui, elgiamės ekologiškai.

Kodėl nebevalgau mėsos

Neseniai pradėjau maitintis vegetariškai. Namie gaminu iš viso veganiškai, tik kažkur kitur ne visada išeina rinktis kažką grynai veganiško. Daug kas klausinėja kodėl aš vegetarė, ir man truputį nusibosta aiškinti, taigi parašysiu 🙂

Pagrindinė priežastis – ekologinė.

Gyvulininkystės pramonei reikia daug daugiau žemės ploto, dėl kurio kertami miškai. Kai iškertamas miškas ir ten užsėjama soja, skirta pašarams, sunaikinama visa tame miške buvusi gyvūnija ir augalija. Be to, miškas labai gerai veikia kaip CO2 surinkėjas ir išskiria deguonį. Taip jis smarkiai lėtina klimato kaitą. Mažėjant miškų, klimato kaita greitėja.

Augalininkystės pramonei taip pat reikia ploto, bet gerokai mažiau, norint išmaitinti tą patį kiekį žmonių.

Gyvulininkystė ir kitais būdais prisideda prie klimato kaitos. Pavyzdžiui, galvijai virškinimo proceso metu išskiria daug metano, kuris turi didelę įtaką šiltnamio efektui ir dar labiau, nei anglies dioksidas įtakoja klimato kaitą.

Taip pat auginant maistą gyvuliams, o po to ir pačius gyvulius, sunaudojama labai daug švaraus geriamo vandens, kurio kai kuriose pasaulio vietose jau trūksta.

Auginant pašarus gyvuliams, trąšomis bei pesticidais užteršiama dirva bei aplinka. Aišku, taip pat ji užteršiama ir neekologiškai auginant augalinį maistą, bet kaip jau minėjau rašydama apie žemę, reikalingi daug didesni plotai, taip pat naudojama daug daugiau trąšų ir taip užteršiama daug labiau. Be to, dar užteršiama ir gyvulininkystės atliekomis – gyvūnų išmatomis bei tomis kūnų dalimis, kurios nevalgomos.

Prie neigiamo poveikio aplinkai prisideda ir visokia transportavimo įtaka. Šiais laikais karvių nebešeriam nušienautom pievom, vežam joms soją iš Brazilijos. Net jei, tarkim, vežtume tą pačią soją ir ją valgytume patys, jos reikėtų mačiau.

Dar truputį prisideda ir etinės priežastys. Kai kas sako, kad augalai irgi gyvi, kaip ir gyvūnai ir jokio skirtumo, ar valgysi morką ar kiškį. Čia sunku ginčytis. Augalai lyg tai neturi centrinės nervų sistemos, todėl nejaučia nieko, panašaus į kančią, todėl juos labiau etiška valgyti. Bet, aišku, kas čia žino.

Bet gi, net jei ir nebūtų didelio skirtumo, ką nužudyti – ar karvę, ar kvietį, tai reikia pagalvoti apie tai, kad augindami tą karvę iki nužudymo, mes nužudom daug daugiau kviečių, sojos pupelių ir kitų augalų, nei tiesiogiai juos valgydami.

Ir, aišku, tų karvių, kiaulių, vištų ir kitų gyvulių gyvenimo sąlygos tikrai nėra pačios geriausios. Daug kur jos auginamos nematydamos nei saulės, nei jokios kitos gamtos, susigrūdusios taip, kad net judėt nelabai yra kur, nedideliuose narvuose arba garduose tarp savo mėšlo. Tikrai nė vienas nenorėtumėt taip gyventi. Vištoms be nuskausminimo nusvilinami snapai, jauni gaidžiukai sumalami gyvi. Paršiukai be nuskausminimo kastruojami. Kankynė. Nenoriu prie to prisidėti.

Manau, vaizdą susidarėt, o jei kas nors dar smalsu, galit rašyti komentaruose ir klausti.

Greenpeace aktyvistai įsilaužė į dvi Švedijos atomines jėgaines

Antradienį 70 Greepeace aktyvistų įsibrovė į dviejų Švedijos atomines elektrines, norėdami parodyti jų saugumo trūkumus.

Jiems pavyko visą naktį išvengti apsaugos, ir jie buvo aptikti tik kai Švedijos Greenpeace padalinys paskambino žiniasklaidai ir pranešė apie savo buvimą jėgainėse. Du aktyvistai, įsibrovę į jėgainę taip ir nebuvo rasti apsaugos, o po 38 valandų buvimo joje, pasidavė patys.
Nepaisant to, Vattenfall operatorius vakar sakė, kad “Saugumo užtikrinimas veikė taip, kaip ir turėjo”.

Štai ką rašo vienas iš aktyvistų, buvusių ten per visą naktį, Lauri Myllyvirta:
“Praleidau naktį ant Švedijos atominės jėgainės stogo. Daugiau nei 24 val. Ir išėjau iš ten vien todėl, kad mes patys nusprendėm pranešti apie savo buvimą čia. Tai parodo, kaip lengva pasiekti gyvybiškas sistemas, kurios tiekia reaktoriui aušinimą
Neseniai išleista ES ataskaita apie Švedijos branduolinių jėgainių patikrinimus rašo, kad elektros energijos tiekimo reaktoriams nutrūkimas kai kuriuose iš jų sukeltų branduolinę nelaimę per mažiau nei valandą
Dalyvavau šioje demonstracijoje tam, kad atkreipčiau dėmesį į tai, kaip mažai branduolinės energetikos kompanijos rūpinasi žmonių sveikata ir saugumu, ir kaip prastai jų reaktoriai apsaugoti nuo nelaimių.
Neseniai atskleistos saugumo spragos yra neleistinos ir smarkiai neraminančios. Branduoliniai reaktoriai neparuošti aušinimo jūros vandeniu nutrūkimui, dideliems sniego kiekiams ar tokio stiprumo žemės drebėjimams, kokių gali būti Švedijoje.
Atsarginių generatorių ir kelių kitų saugumo sistemų žlugimas Forsmarke 2006 m. buvo patys rimčiausi įvykiai, vos nevirtę didele nelaime nuo 2000 m. iki Fukušimos nelaimės.
Valdžios atstovai bandė kreiptis dėl saugumo pažeidimų daugelį metų, naudodami švelnias priemones: Specialius stebėjimus, ataskaitas, tyrimus, patvirtintus protokolus.
Tačiau akivaizdžios saugumo problemos tesėsi. Paskutinis to įrodymas buvo gaisras Ringhals jėgainėje per skubotą paleidimo procedūrą, bet tai buvo slepiama.
Vienintelis būdas baigti šį žiūrėjimą per pirštus kol dar neatsitiko nelaimė, yra pareikalauti sustabdyti reaktorius bent jau iki tol, kol bus išspręstos rimčiausios iš šių problemų.
Švedijos aplinkosaugos ministras skambino įmonėms, valdančioms jėgaines, E.oN ir Vattenfall dėl Greenpeace akcijos ir viešai pagrąsino, kad atšauks licenziją vykdyti veiklą, jei jie negali sutvarkyti minėtų problemų. Tikiuosi, kad ji pažado laikysis ir išlaisvins Švediją nuo pavojingos, brangios ir nereikalingos atominės elektros energijos.”

Įdomu, ką Švedijos aplinkosaugos ministrė mano dabar, kai sužinojo, kad Greenpeace aktyvistams pavyko išvengti apsaugos dviejose atominėse jėgainėse nei parą nepastebėtiems

Dviratis kaip susisiekimo priemonė

Dviratis gali būti naudojamas ne tik pasivažinėjimams laisvalaikiu, kaip dažniausiai yra pas mus dabar, bet kaip susisiekimo priemonė.

Dviračio, kaip susisiekimo priemonės privalumai:

• nebrangu – ir pats dviratis ir jo naudojimas;
• ekologiška, mažai teršia gamtą;
• neužima vietos prie daugiabučio;
• palyginus su viešuoju transportu, kartais netgi greičiau galima nuvažiuoti kur reikia;
• sportiška ir sveika 🙂
• malonu.

Taigi, dviračio naudojimas susisiekimui turėtų būti skatinamas. O kaip yra dabar? Dviračių takai padaryti daugiausia tokiose vietose, kur galima tik nuvažiuot pasivažinėti, o ne labiausiai strateginėse eismo kryptyse, pavyzdžiui ten, kur studentai galėtų atvažiuoti į paskaitas, dirbantieji – į darbą, kur galima būtų nuvažiuoti į parduotuves.

Kai kuriose vietose, norint skatinti dviračių transportą, gal net nereikia labai daug investicijų – yra šaligatvių, kuriais mažai vaikštoma, juose galima būtų pastatyti ženklus pėsčiųjų – dviračių takas, ir jais galėtų saugiai važiuoti dviratininkai. Platesnius šaligatvius galima perskirti į dvi dalis, viena būtų pėstiesiems, kita – dviratininkams. Kai kur galima būtų vienoje gatvės pusėje palikti šaligatvį pėstiesiems, kitoje – padaryti dviračių taką. Gerai pasukus galvą, atsirastų ir kitų variantų, o vietose, kur dviračių judrumas smarkiai išaugtų, galima būtų ir asfaltuoti specialius dviračių takus.

Antrinis panaudojimas – išspaustos citrinos

Gaminant įvairius patiekalus prireikia citrinų sulčių, taigi lieka citrinų išspaudos. Jas galima panaudoti apkalkėjusio virdulio valymui – vietoje citrinos rūgšties – įpilti į virdulį vandens, iki kur apkalkėję, įmesti išspaustą citriną, užvirti, po to palaikyti apie pusvalandį. Veikia puikiai, o ir pinigų susitaupo, ir gamtai sveikiau 🙂

Gamtos patruliai

http://www.lrt.lt/archyvas/?channel=234940&section=2&filter=3970030&record=3995894_1225212900

Gamtos patrulių laida, yra siužetas apie šiaudinius namus.

Ekologiška statyba

Ekologiška statyba – tai statyba tausojant gamtą.

Dažniausiai ekologiškai pastatyti namai būna kartu ir sveiki, visų pirma todėl, kad ekologiškoje statyboje naudojamos medžiagos dažniausiai būna imamos iš gamtos, artimos gamtai, o statomas iš kenksmingų sveikatai medžiagų jau savaime pažeidžia ekologijos principą.

Ekologišku galima būtų laikyti ir iš kartą naudotų medžiagų statomą namą – taip gamta apsaugoma nuo užteršimo jomis.

Tačiau sveikas namas, kuriame nėra sveikatai kenksmingų medžiagų, nebūtinai bus pastatytas ekologiškai, stengiantis tausoti gamtą.

Kai kas sako, kad ekologiško namo negali būti, kad bet koks statybų procesas kenkia gamtai.  Su tuo sutinku, tačiau reikia stengtis kiek įmanoma labiau išsaugoti gamtą, keisti ją minimaliai, tiek, kad ji kuo greičiau atsistatytų.

Iš gamtos gauname daugiau, nei mums atrodo 🙂

Atliekų rūšiavimas

Informacija, kurią gavau iš “Kauno švaros“:

Kad būtų patogiau rūšiuoti tinkamus perdirbti plastikus, jie žymimi sutartiniais ženklais, kurie būna įspausti gaminio (pavyzdžiu, indų) apatinėje dalyje arba dugne. Perdirbti tinka tik tie plastiko dirbiniai kurie pažymėti ženklais (PET) ir (HDPE).  Tai reiškia į plastmasei skirta konteinerį galima mesti: plastikinius butelius; padažų, aliejaus, šampūno, ploviklių indus; įvairia plastiko pakuotę. Mesdami į konteinerį PET butelius, nusukite kamštelius, nes jie pagaminti iš kitos rūšies (neperdirbamo) plastiko. Pasistenkite, kad aliejaus ir padažų buteliai būtų kuo švaresni. Taip pat į šį konteinerį galima mesti: konservų dėžutes ir gėrimų skardines.

Jei jus aptarnauja kitos įmonės, ši informacija gali skirtis.

Klausiau dėl kitų plastikų pas perdirbėjus, tai atsakė, kad mesti galima visus, kurie sužymėti – kurių Lietuvoje neperdirba, tuos eksportuoja.