Žuvys irgi verkia. Štai dėl ko vandenynas sūrus.

Kažkada dirbau gyvūnų parduotuvėje. Joje buvo akvariumų, nes buvo prekiaujama akvariuminėmis žuvimis. Keli akvariumai buvo jūriniai, ir viename jų gyveno jūrų arkliukai. Jūrų arkliukas yra žuvis. Gal ji atrodo ir kiek kitaip, nei kitos žuvys, bet biologiškai tai – viena iš žuvų rūšių.

Akvariume vandens cirkuliacijai ir valymui būna įrengiamos pompos – viename gale vandenį įtraukia, jis perfiltruojamas ir kitur išleidžiamas atgal į akvariumą. Tų pompų traukimas – gana stiprus. Kartą vasarą buvo dideli karščiai ir akvariumuose greit nugaruodavo vanduo. Nugaravus vandeniui, viena iš pompų pradėjo traukti vandenį stipriau. Tiksliai jau neatsimenu, kodėl, tai buvo prieš keliolika metų.

Stipriai betraukdama pompa netyčia įtraukė jūrų arkliuką. Visas įtrauktas nebuvo, tik galva.Atėję po nakties į parduotuvę tą arkliuką radom jau negyvą.

Bet kas nustebino, tai kitas jūrų arkliukas. Jis buvo savo riesta uodega užsikabinęs už įtrauktojo arkliuko uodegos ir bandė jį išgelbėti – ištraukti iš pompos. Žinoma nesėkmingai, nes pompa traukė per stipriai. Bet tai parodo, kiek vis dėl to supranta ir jaučia ši maža žuvelė. Ji gelbėjo savo draugą ar draugę, nors ir pati rizikavo būti įtraukta į pompą. Tai įrodymas, kad ir žuvys gali stengtis dėl kitų, jos irgi jaučia draugystę, solidarumą, prisirišimą. Jos gaili ir gedi savo draugų, stengiasi jiems padėti.

Šis nutikimas privertė mane susimąstyti ir tada, ir kartais, kai prisimenu jį. Dažnai žuvys žmonėms atrodo nieko nejaučiantys padarai. Taip turbūt yra todėl, kad jos nuo mūsų skiriasi ir neturi balso, neturi kitų būdų reikšti emocijoms. O tokie nutikimai parodo, kad jos jaučia daug daugiau, nei mums atrodo.

Taigi, siūlau pagalvot apie tai prieš perkant leisgyvį karpį parduotuvėje. Ar prieš valgant žuvies kepsnį. Ar sakant “žuvis gi vegetariška, juk žuvims neskauda”. Pasirodo, skauda. Ir, pasirodo, žuvims skauda ir širdį.

Paveikslėlis

Daiktizmas

Tikra laisvė yra nieko neturėti.

Žmonės turi daug daiktų ir mano, kad tie daiktai priklauso žmonėms. O iš tikro, ypač – kuo svarbesni mums tampa tie daiktai, tuo labiau mes priklausom jiems.
Kalbu ne apie priklausymą nuo daiktų. Priklausymas nuo daiktų, aišku, irgi yra, jis atsiradęs kartu su civilizacija. Kai tik pirmasis žmogus išrado pirmąjį savo įrankį ir jo pagalba įgijo pranašumą prieš kitus, prasidėjo vis gilėjanti priklausomybė nuo daiktų. Įrankiai, baldai, drabužiai, mes be jų neišgyventume, arba tai padaryti būtų sunku. Nežinau, tai gerai ar blogai, bet tai jau žmogaus, žmonijos dalis.

Kai sakau, kad mes priklausom daiktams, kad ne mes juos, o jie mus turi, kalbu apie kitą dalyką. Apie tai, kad kiekvienas mūsų daiktas kažkiek riboja mūsų laisvę. Mes juos turim prižiūrėti, kažkur laikyti, tam trim turėti pakankamai vietos. Kad turėtume pakankamai vietos daiktams, turim daugiau dirbti, kad turėtume už ką tą vietą įsigyti ar išsinuomoti. Turim juos valyti, taisyti, kai sugenda. Kai kraustomės, turim ieškoti priemonių, kaip perkraustyti ir tuos daiktus. Turim saugoti, kad jų nepavogtų. Atsargiai su jais elgtis, kad nesulūžtų. Dar jie turi būti gražūs, kad patiktų aplinkiniams. Ir, kadangi už juos daug mokėjome, gaila juos išmesti netgi tada, kai tik bereikalingai užimą vietą. Taip ir gaunasi, kad mus turi daiktai, nes tampam ne jų šeimininkais, o vergais ir tiek daug visko darom dėl jų.

Posted in Be kategorijos

Mano požiūris į ekologiją

Kartais manęs paklausia “kokia tu žalioji, jei naudoji ne augalinį šampūną”. Iš tikro kartais tokie klausimai išmuša iš vėžių, nustebina, kartais netgi tiek, kad neturiu ką tuo metu atsakyti.

Svarbiausia, ką noriu pabrėžti, tai kad aš ekologiją, žalumą suprantu ne kaip ekologijos vartojimą, o kaip gamtos tausojimą. Kai kurie perka ekologiškus maisto produktus, nes tiki, kad jie sveikesni. Taip pat buitinę chemiją, kosmetiką, kartais ir rūbus perka ekologiškus, nes tiki, kad jie mažiau kenks, turės mažiau pašalinių poveikių, mažiau alergizuos.

Tokį požiūrį vadinu ekologijos vartojimu – kai žmonėms nerūpi gamta, nerūpi žemė, jos ištekliai, žmonės, gaminantys jiems jų daiktus, jiems rūpi tik patiems gauti kuo švaresnį, “ekologišką” produktą.

Tikras žalumas yra visai ne tai. Tikras žalumas yra tada, kai rūpinamasi pačia gamta, o ne savimi. Kai indų ploviklį ar skalbimo miltelius renkiesi tokius, kurie, išleisti į aplinką po skalbimo neskatins dumblių žėlimo taip kenkdami augalijai ir gyvūnijai ar kitaip nenuodys aplinkos, o ne tuos, pavyzdžiui, kurie yra mažiau alergizuojantys. Aišku, galima ieškoti ir tokių, kur šios savybės. Taip pat, bent jau aš žiūriu, kad būtų mažiau palmių aliejaus, nes tam, kad būtų galima jo kuo daugiau pagaminti, kertami miškai. Renkantis maisto produktus, renkiesi ne tuos, kurie galbūt turi savyje mažiau teršalų, bet tuos, kuriuos auginant buvo mažiau užteršta dirva ir aplinka.

Žalumas nėra tai, ką perkam. Žalumas yra tai, ko neperkam. Kai drabužius perkam ne naujus, o dėvėtus, kurie kitaip būtų išmesti, mes elgiamės ekologiškai. Kai naudojam medžiaginius maišelius, kuriuos galima naudoti daug kartų, elgiamės ekologiškai. Kai važiuojam dviračiu, o ne automobiliu, elgiamės ekologiškai. Kai išjungiam nereikalingą šviesą, ar taupom vandenį, elgiamės ekologiškai. Kai ant palangės grietinės indelyje auginam baziliką, taip panaudodami antrą ar kažkelintą kartą tai, ką būtume išmetę ir sumažinam poreikį pakuotėms, kuriose kitais atvejais pirktume tuos bazilikus, taip pat sumažinam poreikį jų transportavimui, elgiamės ekologiškai.

Kodėl nebevalgau mėsos

Neseniai pradėjau maitintis vegetariškai. Namie gaminu iš viso veganiškai, tik kažkur kitur ne visada išeina rinktis kažką grynai veganiško. Daug kas klausinėja kodėl aš vegetarė, ir man truputį nusibosta aiškinti, taigi parašysiu 🙂

Pagrindinė priežastis – ekologinė.

Gyvulininkystės pramonei reikia daug daugiau žemės ploto, dėl kurio kertami miškai. Kai iškertamas miškas ir ten užsėjama soja, skirta pašarams, sunaikinama visa tame miške buvusi gyvūnija ir augalija. Be to, miškas labai gerai veikia kaip CO2 surinkėjas ir išskiria deguonį. Taip jis smarkiai lėtina klimato kaitą. Mažėjant miškų, klimato kaita greitėja.

Augalininkystės pramonei taip pat reikia ploto, bet gerokai mažiau, norint išmaitinti tą patį kiekį žmonių.

Gyvulininkystė ir kitais būdais prisideda prie klimato kaitos. Pavyzdžiui, galvijai virškinimo proceso metu išskiria daug metano, kuris turi didelę įtaką šiltnamio efektui ir dar labiau, nei anglies dioksidas įtakoja klimato kaitą.

Taip pat auginant maistą gyvuliams, o po to ir pačius gyvulius, sunaudojama labai daug švaraus geriamo vandens, kurio kai kuriose pasaulio vietose jau trūksta.

Auginant pašarus gyvuliams, trąšomis bei pesticidais užteršiama dirva bei aplinka. Aišku, taip pat ji užteršiama ir neekologiškai auginant augalinį maistą, bet kaip jau minėjau rašydama apie žemę, reikalingi daug didesni plotai, taip pat naudojama daug daugiau trąšų ir taip užteršiama daug labiau. Be to, dar užteršiama ir gyvulininkystės atliekomis – gyvūnų išmatomis bei tomis kūnų dalimis, kurios nevalgomos.

Prie neigiamo poveikio aplinkai prisideda ir visokia transportavimo įtaka. Šiais laikais karvių nebešeriam nušienautom pievom, vežam joms soją iš Brazilijos. Net jei, tarkim, vežtume tą pačią soją ir ją valgytume patys, jos reikėtų mačiau.

Dar truputį prisideda ir etinės priežastys. Kai kas sako, kad augalai irgi gyvi, kaip ir gyvūnai ir jokio skirtumo, ar valgysi morką ar kiškį. Čia sunku ginčytis. Augalai lyg tai neturi centrinės nervų sistemos, todėl nejaučia nieko, panašaus į kančią, todėl juos labiau etiška valgyti. Bet, aišku, kas čia žino.

Bet gi, net jei ir nebūtų didelio skirtumo, ką nužudyti – ar karvę, ar kvietį, tai reikia pagalvoti apie tai, kad augindami tą karvę iki nužudymo, mes nužudom daug daugiau kviečių, sojos pupelių ir kitų augalų, nei tiesiogiai juos valgydami.

Ir, aišku, tų karvių, kiaulių, vištų ir kitų gyvulių gyvenimo sąlygos tikrai nėra pačios geriausios. Daug kur jos auginamos nematydamos nei saulės, nei jokios kitos gamtos, susigrūdusios taip, kad net judėt nelabai yra kur, nedideliuose narvuose arba garduose tarp savo mėšlo. Tikrai nė vienas nenorėtumėt taip gyventi. Vištoms be nuskausminimo nusvilinami snapai, jauni gaidžiukai sumalami gyvi. Paršiukai be nuskausminimo kastruojami. Kankynė. Nenoriu prie to prisidėti.

Manau, vaizdą susidarėt, o jei kas nors dar smalsu, galit rašyti komentaruose ir klausti.

Kas per baubas ta socialinė lytis

Lyčių nelygybė – rimta problema. Moterys uždirba mažiau nei vyrai, joms užkraunami buities darbai. Vyrai dažniau žudosi, prasigeria, nes jie išmokyti nesiskųsti, jei jiems blogai.  Tai tik dalis problemų, kylančių iš lyčių nelygybės. Viena rimčiausių problemų – smurtas šeimose.

Siekiant sumažinti lyčių nelygybę ir iš jos kylančio smurto, pasirašyta Konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje mažinimo ir prevencijos. Joje kalbama apie smurtą lyties pagrindu, nes didžioji dalis smurto artimoje aplinkoje yra nukreipta prieš moteris, bet taip pat kalbama ir apie daugiau dalykų, kurie susiję su šio smurto priežastimis. Kadangi joje nemažai kalbama apie smurtą lyties pagrindu, tai savaime aišku, kad kalbama ir apie lytį.

Konvencija padėtų sumažinti lyčių nelygybę ir neigiamas jos pasekmes. Bet yra žmonių, kurie jai priešinasi. Jie tai daro ne todėl, kad jiems patiktų mušti žmonas, ar kad norėtų, kad jų dukros ar sūnūs užaugę patirtų nesėkmes, susijusias su lyčių nelygybe. Jie tai daro, nes paprasčiausiai neįsigilina į kai kurių žodžių reikšmes, ir pamatę tuos žodžius, kuriems kažkas kažkada gal irgi nenorėdamas nieko blogo, suteikė neigiamą atspalvį.

Daugiausiai nesusipratimų ir priešiškumo keliantis terminas čia yra “socialinė lytis” (angliškai “gender”). Taigi, kas tai yra?

Anglų kalboje lyčiai aprašyti naudojami du terminai – sex ir gender. Sex reiškia biologinę lytį, o gender – socialinę lytį. Biologinė lytis nustatoma pagal išorinius ir vidinius lyties organus, taip pat tiriant chromosomas.  Tuo tarpu dėl to, kas yra socialinė lytis, Lietuvoje yra šiokia tokia sumaištis.

Daug kur oficialiuose dokumentuose socialinė lytis apibrėžiama taip: Socialinė lytis – tai socialiai sukonstruotas vaidmuo, elgesys, veikla ir savybės, kuriuos tam tikra visuomenė priskiria moterims arba vyrams. Pasigilinkim.

Tai ir, pavyzdžiui, visuomenėje nusistovėjusi nuomonė, kad vieni darbai labiau tinka vyrams, kiti – moterims. Pavyzdžiui, įprasta, kad slaugėmis, pardavėjomis, sekretorėmis dirba moterys, ir tokie darbai ir laikomi moteriškais. Inžinieriais, lakūnais, autobusų vairuotojais dažniausiai dirba vyrai, tie darbai laikomi vyriškais. Taip pat į vyriškus ir moteriškus skirstomi ir įvairūs darbai namų ūkiuose, pavyzdžiui skalbimas, maisto ruošimas, namų tvarkymas, švarinimas laikomi moteriškais, įvairūs baldų ar santechnikos taisymai – vyriškais. Panašiai ir su hobiais, pavyzdžiui siuvinėjimas laikomas moterišku hobiu, žvejyba – vyrišku. Elgesys – vyrai laikomi  (ir skatinami būti) aktyvesniais, agresyvesniais, grubesniais, moterys – švelnesnėmis, nuolankesnėmis, rūpestingesnėmis. Socialiniai lyčiai gali priklausyti ir apranga – vyrams įprasta rengtis kelnėmis, tamsesniais, mažiau spalvingais rūbais, moterims – lengvesnėmis suknelėmis, sijonais, ryškesnėmis spalvomis. Visas rinkinys šių savybių, elgesio modelių, priskiriamas vyrams arba moterims ir vadinamas socialine lytimi.

Šitie supratimai, kas yra vyriška ir kas moteriška gali keistis priklausomai nuo šalies ar laikotarpio, kitaip tariant, nuo tam tikros visuomenės. Pavyzdžiui, makiažas ir aukštakulniai Europoje prieš kelis šimtmečius buvo išskirtinai vien tik vyrų privilegija. Kai kuriuose kraštuose vyrai nešioja ilgus, laisvus rūbus, kažkiek primenančius sukneles. Pietų Korėjoje makiažą naudoja apie 50 proc. vyrų. Kai kuriose šalyse pardavėjais dirba daugiausiai vyrai. Vakaruose moterys laisvai gali rinktis aprangą, kai kuriose Viduriniųjų Rytų šalyse jos verčiamos dėvėti visą kūną dengiančius rūbus. Galima rasti ir daugiau pavyzdžių, kokios skirtingos būna vyriškumo ir moteriškumo sampratos, kitaip – socialinės lytys – skirtingose visuomenėse.

Įvairiuose su lyčių nelygybe, smurto lyties pagrindu susijusiuose dokumentuose labai svarbu kalbėti apie socialines lytis, nes skirtingos vyriškumo ir moteriškumo sampratos (kitaip – socialinės lytys), tai, kaip suprantama moters vaidmuo, visuomenėje ir kaip ji skiriasi nuo vyro vaidmens visuomenėje, labai priklauso kaip ta visuomenė elgsis su vyrais ir moterimis, ar juos laikys lygiais, ar nediskriminuos vienos lyties, ar toje visuomenėje asmenys bus vienodoje padėtyje, turės vienodas galimybes nepriklausomai nuo lyties.

Gerosios programavimo praktikos

Bandau parengti gero programavimo praktikos vadovą, ir sugalvojau įkelti viską ir čia. Gal bus naudinga ir kitiems. O gal rasit ką pakomentuoti?

Gerosios programavimo praktikos taip ir vadinasi todėl, kad vadovaudamiesi jomis programuojame geriau. Nors per paskaitas būsimiems programuotojams daug kalbama, kaip tai svarbu, bet to nesuprantam tol, kol nepradedam programuoti patys ir nesusiduriam su problemomis, kurių kiltų mažiau, jei šiomis praktikomis vadovautumėmės.

Vadovaujantis susitartais standartais, darbas vyksta daug sklandžiau. Tai ypač svarbu, kai prie vieno projekto dirba ne vienas programuotojas, o komanda. Bet tai svarbu ne tik dirbant komandoje, bet ir programuojant po vieną.

Gerųjų programavimo praktikų laikymasis padeda didinti darbo efektyvumą. Taip padarom daugiau ir kokybiškiau per tą patį laiką.

Vardų suteikimo susitarimas

Vardų susitarimai svarbu tam, kad galima būtų atskirti kintamųjų naudojimo apimtį, pvz. kintamieji su priesaga l_ – lokalūs, su g_ – globalūs ir pan.

Vardų aiškumas

Siūloma rašyti save dokumentuojantį kodą. Kintamiesiems, funkcijoms, procedūroms, paketams svarbu suteikti tokius vardus, kurie atitiktų to kintamojo ar kodo dalies paskirtį. Svarbu, kad skaitant patį kodą, būtų aišku, ką tas kodas atlieka.

PL/SQL kalboje kintamųjų vardai yra case sensitive, todėl nerekomenduojama naudoti CamelCase tipo vardų suteikinėjimo, rekomenduojama naudoti tik mažąsias raides.

Konstantos – rekomenduotina vien didžiosiomis raidėmis.

Net trumpai naudojamiems kintamiesiems svarbu naudoti reikšmę turinčius pavadinimus. Tokie kintamųjų vardai, kaip i, j galėtų būti suteikiami tik labai trumpose kodo dalyse.

Komentarai

Naudojant save dokumentuojančio kodo programavimo stilių, komentarus siūloma dėti tik ten, kur jie tikrai reikalingi:

  • Prie funkcijų, procedūrų, klasių ir kitų programinių blokų. Prie funkcijos ar procedūros reikia trumpai aprašyti jos paskirtį, ką ji daro, aprašyti parametrus ir grąžinamas reikšmes. Jei funkcija atlieka nedidelį ir aiškų veiksmą ir jos paskirtis aiški iš pavadinimo, komentaras nebūtinas (?)
  • Jei kode yra neaiškių vietų ar atskirų loginių blokų, juos taip pat reikia komentuoti.
  • Dėl aiškesnio skaitomumo, funkcijų ir procedūrų pabaigas patartina pažymėti komentaru.
  • Komentarus rašom prieš pradėdami programuoti kodo dalį (funkciją, procedūrą) – tam, kad būtų iš anksto aišku, kam ta kodo dalis bus skirta, o ne tada kai ją baigiam.

Gero vardų suteikimo/komentavimo pavyzdys:

Compare this typical code:

float a, b, c; a=9.81; b=5; c= .5*a*(b^2);

To this self-documenting code, which shows what is being done:

const float gravitationalForce = 9.81;

float timeInSeconds = 5;

float displacement = (1 / 2) * gravitationalForce * (timeInSeconds ^ 2)

And then to this documented code, which better explains why it is being done:

/* compute displacement with Newton’s equation x = vₒt + ½at² */

const float gravitationalForce = 9.81;

float timeInSeconds = 5;

float displacement = (1 / 2) * gravitationalForce * (timeInSeconds ^ 2)

And this example of a poor commenting style:

const float a = 9.81; //gravitational force

float b = 5; //time in seconds

float c = (1/2)*a*(b^2) //multiply the time and gravity together to get displacement.

Dokumentavimas

Kodą būtina dokumentuoti tam, kad kartu dirbantys žmonės, ar tie, kurie vėliau pradės dirbti prie projekto, žinotų, kas ir kodėl yra daroma, galėtų greitai susipažinti su projektu ir pradėti prie jo dirbti.

Jei naudojamas save dokumentuojantis kodas ir pakankamai komentarų, dokumentuoti svarbu tik pagrindinius dalykus.

Dokumentacijoje turėtų būti:

  • Duomenų bazės ER diagrama.
  • Proceso aprašymas, nurodant, kaip kokios procedūros/funkcijos jame dalyvauja (?)
  • Procedūrų, funkcijų, klasių aprašymai:
  1. Aprašymas, ką procedūra daro
  2. Argumentų ir grąžinamų reikšmių tipai
  3. Apribojimai argumentams

Jokių hardcodinimų

Rekomenduotina vengti „hardcodinimų“. Dažniausiai pasitaikantys atvejai:

  • Pasikartojantys SQL sakiniai kode. Rekomenduojama tam naudoti funkcijas/procedūras (t.y., pasirašyti tam API).
  • Į Web‘ą išvedamas tekstas rašomas pačiame kode. Rekomenduojama tam naudoti šablonus, esančius atskirai nuo kodo ar kintamuosius, kurių tekstas aprašytas atskirai.

(Čia galima rasti daugiau, gal vėliau parašysiu.)

Frameworkai

Frameworkai pagreitina darbą, nes dalis reikalingų dalykų juose jau yra padaryta.

Rekomenduojami skaitiniai

PHP gero programavimo gidas: http://www.odi.ch/prog/design/php/guide.php

PEAR Naudojami programavimo standartai: http://pear.php.net/manual/en/standards.php