Daiktizmas

Tikra laisvė yra nieko neturėti.

Žmonės turi daug daiktų ir mano, kad tie daiktai priklauso žmonėms. O iš tikro, ypač – kuo svarbesni mums tampa tie daiktai, tuo labiau mes priklausom jiems.
Kalbu ne apie priklausymą nuo daiktų. Priklausymas nuo daiktų, aišku, irgi yra, jis atsiradęs kartu su civilizacija. Kai tik pirmasis žmogus išrado pirmąjį savo įrankį ir jo pagalba įgijo pranašumą prieš kitus, prasidėjo vis gilėjanti priklausomybė nuo daiktų. Įrankiai, baldai, drabužiai, mes be jų neišgyventume, arba tai padaryti būtų sunku. Nežinau, tai gerai ar blogai, bet tai jau žmogaus, žmonijos dalis.

Kai sakau, kad mes priklausom daiktams, kad ne mes juos, o jie mus turi, kalbu apie kitą dalyką. Apie tai, kad kiekvienas mūsų daiktas kažkiek riboja mūsų laisvę. Mes juos turim prižiūrėti, kažkur laikyti, tam trim turėti pakankamai vietos. Kad turėtume pakankamai vietos daiktams, turim daugiau dirbti, kad turėtume už ką tą vietą įsigyti ar išsinuomoti. Turim juos valyti, taisyti, kai sugenda. Kai kraustomės, turim ieškoti priemonių, kaip perkraustyti ir tuos daiktus. Turim saugoti, kad jų nepavogtų. Atsargiai su jais elgtis, kad nesulūžtų. Dar jie turi būti gražūs, kad patiktų aplinkiniams. Ir, kadangi už juos daug mokėjome, gaila juos išmesti netgi tada, kai tik bereikalingai užimą vietą. Taip ir gaunasi, kad mus turi daiktai, nes tampam ne jų šeimininkais, o vergais ir tiek daug visko darom dėl jų.

Advertisements
Kategorija: Be kategorijos

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s