Pasaka

Seniai seniai viename miestelyje gyveno žmogus, vardu Medinkojis. Jis turėjo nedaug draugų, nors buvo mielas ir geras. Taip tikriausiai atsitiko todėl, kad jis pas nieką į svečius neidavo. Na, bet keli geri draugai, kurių pas jį vis dėlto buvo, kartais patys jį aplankydavo. Taip ir šiandieną, sėdėjo Medinkojis kieme ir laukė draugo, kuris tuoj tuoj turėjo ateiti. Temo, ir miestelis po truputį darėsi geltonai mėlynu. Medinkojis iš tolo pamatė lėtai ateinantį svečią ir draugiškai šypsojosi šiam artėjant.

Susėdo draugai kieme ir lėtai šnekučiavosi. Medinkojo draugas, kurio vardas buvo Liesarankis, buvo neseniai grįžęs iš toli toli esančio miesto. Ten jis matė daugybę įdomių dalykų, ir dabar pasakojo apie juos Medinkojui, kuris pats keliaudavo labai retai.

Liesarankis į tą miestą buvo nuvažiavęs riešutų. Ten visi labai mėgsta riešutus ir visur juos augina. Gal todėl pats miestas vadinasi Kevalynė. Sekmadienis Kevalynėje – riešutų pardavimo diena. Tada čia suvažiuoja žmonės iš visos šalies, ir netgi iš už jūrų marių atplaukia riešutų ieškot. O riešutų čia būna visokiausių. Vieni mažyčiai, vos užčiuopiami, kitus vos į ranką paimsi. Kai kurie išmarginti vingiais, lyg susiraukšlėję, kiti lygutėliai, yra ir tarsi siūlais apaustų. Taigi, pasirinkimas didelis. Kevalynės gyventojai į turgų susirenka ne tik pinigų užsidirbti, bet ir pasigirti vienas kitam savo užaugintais riešutais, kieno skanesni, kieno gražesni pasivaržyti. Didelius ir gražius riešutus užauginti – garbė, bet tikros žvaigždės miestelyje – tie, kurie užaugina skaniausius. O tai – didelis menas. Todėl Kevalynės gyventojai rūpinasi savo riešutmedžiais, nežaloja jų, draugauja. Jie žino, ką jų riešutmedžiai mėgsta. Tai visai paprasta. Riešutmedžiai mėgsta kai žmonės jiems dainuoja, seka pasakas ir šoka aplink juos susikibę rankomis. Jiems patinka bendravimas. Kuo daugiau riešutmedžiui dainuosi, kuo daugiau istorijų jam papasakosi, tuo daugiau gražių didelių ir skanių riešutų jis užaugins. Todėl Kevalynėje nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro netyla dainos ir pasakos. Vienodos dainos ir pasakos riešutmedžiams pabosta, todėl žmonės turi išmokti naujų. Taigi jie eina vieni pas kitus į svečius. Ten nuėję išgirsta naujų istorijų, o šeimininko medžiams dainelių padainuoja. Paskui grįžę istorijas savam riešutmedžiui papasakoja. Mėgsta Kevalynės gyventojai ir turgų, nes ten galima naujų istorijų išgirsti. O kartais surengia dideles šventes ir dainuoja, dainuoja. Visoje Kevalynėje skamba jų daina, o riešutmedžiai linguoja šakomis lyg šoktų.

Kaip tik tokią dieną Liesarankis ir lankėsi Kevalynėje, ir štai, susėdę su Medinkoju, jie gliaudo ir valgo pačius skaniausius pasaulyje riešutus.

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s